1926–1945 m.: automobiliai ir ne tik

Šioje nuotraukoje parodyta, kaip darbuotojai lieja lengvąjį metalą 1942 metais.

„Bosch“ kovojo su ekonomikos krizės ir nacionalsocialistų diktato keliamais sunkumais stiprindama inovacijas ir patvarumą, kol antrasis pasaulinis karas atnešė dar didesnių iššūkių.

Dyzelino įpurškimo siurblys – antrasis kertinis produktas

Ilgai kurta inovacija 1927 metais pagaliau tapo produktu, kuris naudojamas iki pat mūsų laikų, tai – dyzelino įpurškimo siurblys. Taip „Bosch“ reagavo į dyzelinių variklių plėtrą; priešingai nei benzininiams varikliams, jiems nereikėjo magnetinio uždegimo. Iš pradžių jie buvo naudojami tik sunkvežimiams, o pirmasis lengviesiems automobiliams skirtas dyzelino įpurškimo siurblys pasirodė rinkoje 1936 m.

Dyzelino įpurškimo siurblys sunkvežimiams

Fojerbacho gamykloje dyzelino technologijų gamyba tęsiasi ir šiandien. Nuotraukoje parodytas darbuotojas, gręžiantis siurblio korpusą, 1935 m.

Daugiau stygų lanke – naujos verslo linijos

Didelė krizė Vokietijos automobilių pramonėje nuo 1926 m. privertė automobilių pramonės tiekėją „Bosch“ peržiūrėti savo produktų asortimentą. Tai įkvėpė strategijų derinį, kuris buvo sėkmingas praeityje – produktų tobulinimą ir perdavimą serijinei gamybai, kaip tai buvo padaryta elektrinių įrankių ir šiluminių technologijų srityje, kartu dirbant visiškai naujose srityse, tokiose kaip radijo ir televizijos technologijos.

„Bosch“ šaldytuvas, pristatytas 1933 metais, turėjo būti pakankamai prieinamas, kad jį įsigyti galėtų daugiau namų ūkių.

Muzika kelyje nebebuvo tik svajonė, kai „Bosch“ ir „Blaupunkt“ inžinieriai pradėjo pirmojo Europoje automobilinio radijo imtuvo serijinę gamybą 1932 metais.

„Bosch“ įkūrė dabartinį padalinį 1932 metais įsigydama „Hugo Junkers“ šiluminių technologijų skyrių.

Elektriniai įrankiai

Naudojamas „Bosch“ smūginis gręžtuvas (1936 m.)

Plaukų kirpimo mašinėlės ir smūginiai gręžtuvai

1927 m. „Bosch“ inžinierius Hermann Steinhart savo bandymų laboratorijoje pamatė prietaisą, kuris iš karto jį sužavėjo. „Forfex“ rankenoje buvo integruotas variklis. Tai atvėrė daugybę naujų galimybių. Steinharto skyrius pradėjo serijinę „Forfex“ gamybą, o per ateinančius metus išplėtojo koncepciją ir sukūrė pirmuosius smūginius gręžtuvus. „Bosch“ gamykloje jo komanda naudojosi gamybos įrenginiais kaip bandymų įranga.

Nuotraukoje: naudojamas „Bosch“ smūginis gręžtuvas (1936 m.)

Sąjungininkų kompetencija – gamyba su stipriu partneriu

Praėjus beveik dešimt metų nuo karo pabaigos, pardavimo užsienyje vertė grįžo tik iki 34 procentų bendro kiekio. Didelės transportavimo išlaidos ir muitų barjerai vertė „Bosch“ išbandyti kitas galimybes. Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje pradėta ieškoti vietinių gamybos partnerių, o Australijoje ir Japonijoje partnerių įmonės vykdė gamybą pagal „Bosch“ licenciją. Iki 1932 metų pardavimo užsienyje dalis pakilo iki 55 procentų.

1931 metais „Bosch“ įsteigė bendrąją įmonę su vietiniu automobilių pramonės tiekėju „C.A. Vandervell“ ir įkūrė gamybos bazę Londone JK rinkai aprūpinti.

„Robert Bosch Supply and Service Pty Ltd.“ vadovas Melburne August Hoette taip pat pradėjo uždegimo žvakių gamybą Australijoje pagal „Bosch“ licenciją.

FESE

Revoliucinė technologija

Kartu su televizijos pradininku iš Škotijos John Logie Baird ir įmonėmis „Zeiss Ikon“ bei „Loewe“ 1929 m. „Bosch“ įsteigė „Fernseh AG “(FESE). Ilgi tyrimų metai galiausiai atnešė didelę sėkmę. FESE pateikė pirmuosius elektroninius įrašymo įrenginius 1936 m. Berlyno olimpinėms žaidynėms ir tais pačiais metais pristatė pirmuosius „buitinius televizijos imtuvus“. Karo metu FESE buvo perimta karinėms reikmėms ir padėjo kurti bombą su integruota kamera, kurią buvo galima valdyti nuotoliniu būdu naudojantis televizijos vaizdu. Karo pabaiga nutraukė šį projektą dar bandymų etapu.

Nuotrauka: FESE buitinis televizijos imtuvas (1938 m.)

Benzino įpurškimo sistemos orlaivių varikliams ir televizijos technologijos

Valdžią užėmus nacionalsocialistams, „Bosch“ kilo didelių iššūkių. Režimas nurodė vykdyti benzino įpurškimo technologijos orlaivių varikliams tyrimus ir plėtrą bei inicijavo naujų gamyklų statybą. Išskirtinio kariškių dėmesio sulaukė televizijos technologija. 1939 m. įmonės pardavimo užsienyje dalis smuko iki devynių procentų.

Nors nacionalsocialistai vykdė ekonominės autarkijos politiką, tačiau „Bosch“ ir toliau prekiavo savo produktais visame pasaulyje, pvz., Tiandzine, Kinijoje (1938 m.).

„Bosch“ benzino įpurškimo siurblys orlaivio variklyje (1941 m.)

Ginklavimasis ir priverstinis darbas

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, „Bosch“ ir vėl teko pajungti savo veiklą karinėms reikmėms. Bet kariškiai tuo metu buvo taip gerai apsirūpinę transporto priemonėmis, kad įmonės automobilių pramonės verslą buvo leista tęsti. Kaip ir visoje Vokietijos pramonėje į karinę tarnybą pašauktus darbuotojus pakeitė priverstinio darbo sąlygomis dirbantys asmenys iš okupuotų teritorijų, daug jų buvo verčiami gyventi ir dirbti nežmoniškomis sąlygomis.

Žaliavų apdorojimas gamybai Fojerbacho metalo gamykloje buvo pradėtas 1909 metais. Šioje nuotraukoje parodyta, kaip darbuotojai lieja lengvąjį metalą 1942 metais.

Darbuotojos gamina uždegimo rites Štutgarto gamykloje (1944 m.)

Pasipriešinimas ir žydų gynimas

Kita vertus, „Bosch“ įmonės vadovai aktyviai rėmė pasipriešinimą nacionalsocialistų režimui. Tokios veiklos centre buvo įmonės konsultantu paskirtas Carl Friedrich Goerdeler. Persekiojami žydai buvo įdarbinami siekiant apsaugoti juos nuo deportavimo į koncentracijos stovyklas arba jiems būdavo finansiškai padedama emigruoti.

1970 metais Izraelio ambasadorius Idan Avner (centre) Izraelio Jad Vašem memorialo vardu pagerbė „Bosch“ vadovą Hans Walz (kairėje) „Pasaulio tautų teisuolio“ vardu už jo pastangas padėti nacių laikotarpiu persekiojamiems žydams.

Pabaiga

Karo metu sąjungininkai daugybę kartų bombardavo „Bosch“ gamyklas. Robert Bosch neišgyveno iki tų laikų, kai jo gamyklos buvo sulygintos su žeme, nes 1942 m. mirė. Savo įpėdiniams jis paliko aiškius nurodymus, kaip reikia valdyti jo pavarde pavadintą įmonę.